Nemėgstu ilgų romanų, nebent tai būtų meilės sritis, tuomet geriau, jei geras romanas trunka bent trejus metus. Čia aš papasakosiu vyriškai, trumpai apie savo ligą. Pats niekada nebūčiau tepęs plunksnos šia tema, bet kadangi pastebėjau, jog vyrai nekalba, pasistengsiu trumpai drūtai įrodyti, kad ir mums ši tema nėra tabu.
Galiu pasakyti, kad mano istorijos kaip ir nėra, yra tik pradžia be pabaigos. Realiai susirgau dvidešimt septynerių, tuo metu dar studijavau Norvegijoje. Bam ir viskas, kaip perkūnas iš giedro Oslo dangaus. Žinote, prastas studento maistas, stresai dėl egzaminų ir linksmos kompanijos, vakarėliai iki paryčių. Buvau apie šią ligą girdėjęs, nes ji pasigavo dvi puseseres ir brolį, tik kiek anksčiau. Viskas buvo aišku be žodžių – sergu žvyneline, kuri yra neužkrečiama, bet dažniau paveldima ir nepagydoma kaip ir kvailumas. Amen. Didelių bėdų aš, galima sakyti, neturiu, beria dažniau vasarą – per šilti drabužiai, prakaitavimas, festivaliai, alkoholis, nuovargis ir stresas. Visa tai didieji mano ligos provokatoriai.
Jei paklausite ar aš gydausi, nuoširdus atsakymas turėtų būti – ne. Kai labai paūmėja, taip, pasiteplioju visokiais tepalais, bet kada paskutinį kartą buvau pas odos gydytoją nepamenu. Matyt, pirmą kartą kai buvau, išrašė vaistų ir tuo viskas baigėsi. Nematau prasmės, vis tiek niekas neišgydys, o ir didelio diskonforto aš nepatiriu. Gal todėl, kad vyras. Visada savo moterims pasakau atvirai, kad sergu, kuo ir ką galima daryti, o ko ne. Niekada nesu pajutęs, patyręs nesupratimą ar juo labiau diskriminaciją. Taip, vasarą estetinė problema egzistuoja, neneigsiu, bet ar gi tai rimta problema rimtiems žmonėms? Irgi ne. Todėl labai nesirūpinu, nors šiomis dienomis ketinu pakeisti paprastas skalbimo priemones į neutralias. Gal padės? Šiaip iš estetinės pusės man, žinoma, tai nepatinka, bet psichikos ar pasitikėjimo savim liga niekaip nepaveikė. Mano psoriazė ne tokia agresyvi, matosi ant torso, truputį kaklo ir rankų. Gyventi trukdo tik negrožis ir šiek tiek niežti kartais, ypač po sporto, nusiprausus duše. Bet kaip Lietuvoje moterys kužda, vyras turi būti gražesnis už beždžionę. Kadangi iki mūsų tolimųjų giminaičių, tikėtina, man dar toli aš stengiuosi į tą ligą mažiau kreipti dėmesio.
Bet duosiu jums tokią mažą viltį, gal ir netikrą, bet iš gyvenimo. Mano brolis, kuris turėjo lygiai tokius pat bėrimus ir niežulį jau dveji metai nepastebi nė vieno psoriazės pėdsako. Liga kaip užklupo, it kelininkus žiema, taip ir pasitraukė. Būna.