Mano liga (ne) žvynelinė

Tai psoriazė. Kai pirmą kartą išgirdau šią diagnozę man ji neskambėjo ypač grėsmingai, nors buvo pati paauglystė. Man buvo 15 metų. Žodį psoriazė išgirdau iš mamos kolegės, odos gydytojos, kuri nieko daug man neaiškino, tad kurį laiką psoriazė greičiau buvo kažkoks keistas, negirdėtas, nelietuviškas žodis, kuris reiškė tai, kad kartais žiemos metu ant mano alkūnių ir kelių atsirasdavo nedidelės pleiskanojančios dėmės.  Jos nežymiai plėsdavosi iki pirmųjų saulės spindulių, o atėjus vasarai mano psoriazė dingdavo,  apie ją galėdavau pamiršti iki kito vėlyvo rudens. Tai buvo psoriazė pačia taikiausia savo forma. Jei atvirai, mes visai neblogai sugyvenome.

Visai kitaip po kelių metų mano ausis pasiekė informacija, jog sergu nepagydoma odos liga – žvyneline. Lietuviškas ligos atitikmuo įplieskė karą mano palyginus taikiame sambūvyje su psoriaze. Žvynelinė, rašau dabar ir aiškiai jaučiu, jog būtent šis žodis tapo tikru prakeiksmu, kurio pavadinimo stengiuosi nenaudoti iki šiol.

Pamenu, man buvo septyniolika, kai tyrinėjau psoriazės be jokio gailesčio pasiglemžtas kūno vietas ir ieškojau ten žuvies žvynų. Tokių šlapių, gličių, dumblu dvokiančių žvynų, kuriuos tėvas išvalęs laimikį palikdavo plastikiniame maišelyje prie valties. Tai aš žvynuota? Ir nuo šiol į klausimą, „kas tau čia yra?“  turėčiau atsakyti, „ai , žinai, man čia žvynelinė“. Kas, kas?

Tikra tiesa, mokykla ir paauglystė nebuvo pats geriausias metas demaskuoti save, visiems demonstruojant fizinius trūkumus, todėl, kaip ir daugelis paauglių ėmiau slėptis ir dangstytis. Žvynų taip ir neaptikau, bet mano laimingos vasaros pliaže baigėsi, sukneles suėdė kandys,  o spintoje atsirado armija kelnių ir marškinių ilgomis rankovėmis.

Kuo labiau slėpiausi, tuo agresyviau mane puolė liga. Kuo labiau pykau, tuo labiau ji mane persekiojo. Tarp mūsų įsigalėjo nelaimingos meilės traukos dėsnis – kuo labiau bėgau nuo ligos, kuo labiau ją stengiausi ignoruoti, slėpti, tuo labiau ji kibo man į odą.  Pas gydytojus, žinoma, nėjau, nes žinojau – liga nepagydoma. Vaistininkės duodavo tepaliukų, paskaitydavau internete farmacininkų naujienas ir vėl pasinerdavau į savo gyvenimą, kuriame vietos gydymui nebuvo. Todėl psoriazė, savo žvynėtais pirštais, jau laikė sugniaužusi mano kūną ne tik šaltąjį pusmetį, bet ir vasarą.

Viskas dramatiškai pasikeitė tą birželį, kai pirmą kartą po daugybės metų be saulės mama įkalbėjo išvažiuoti atostogų į Kretą. Tai buvo pirma kelionė į pietus, kur saule ir jūra galėjau mėgautis nesibaimindama, kad kažkas iš pažįstamų pamatys mano rankas ir kojas.  Žinoma, visiškai ramu nebuvo, nes aplinkui zujo juodaakiai graikai, pliažai buvo sausakimši ir likti visiškai nematoma buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau mano nuostabai, nei pirmą, nei antrą dieną niekas  tų mano probleminių vietų nepastebėjo, niekas nieko neklausė, nenužiūrinėjo, o  trečią dieną aš jau galėjau ramiai gulėti ant gulto. Ta savaitė Kretoje pakeitė ne tik ligos eigą, bendrą savijautą, emocinę būklę,  bet ir visą mano gyvenimą.  Grįžus iš kelionės jau po savaitės psoriazės pėdsakai ant mano kūno ėmė trauktis, dingo niežulys ir ilgus metus kankinusi savigrauža, gėda. Liga visiškai neišnyko, bet mes grįžome į ramių santykių laikus, kuomet maži ploteliai pasirodo šaltuoju metų laiku. Nuo to laiko, jei kam nors rūpėjo nauji batai ar geras lūpų dažas, man rūpėjo visai kita investicija – pinigai buvo skiriami kelionėms prie šiltų jūrų ir vandenynų. Mažiausiai du kartus per metus aš iki šiol stengiuosi ištrūkti iš rutinos, pakeliauti ir tuo pačiu pasigydyti. Kelionės tapo tobuliausiais vaistais, geriausia emocine terapija ir teisingiausiu sprendimu mano gyvenime. Ir kaip nebūtų keista  šiandien už visas neįtikėtinas keliones po  pasaulį aš galiu būti dėkinga savo ligai.

Agnė Bukartaitė