Sakoma, kad apkasuose ateistų nebūna, žinoma, su retomis išimtimis. Lygiai taip nebūna lėtinės ligos liūne skęstančio žmogaus, kuris viešai ar slapta nesigriebtų šiaudo. Prisipažinkite, juk esate išbandę liaudies mediciną, Rytų gydymo metodus, homeopatiją, dešimtis neaiškios kilmės kremų, tepaliukų, raganų užkalbėjimus ir panašius dalykus? Na, bent kelis iš išvardintų dalykų? Juk kai nori pasveikti, o racionalus protas ir šiuolaikinė medicina nieko efektyvaus pasiūlyti negali, pasiryžti parduoti sielą velniui neatrodo labai kvaila.
Deja, velnias manęs neėmė, o dešimtys keisčiausių formų ir dydžių buteliukų su neaiškios sudėties tepalais iškeliavo ten, kuri jiems ir vieta. Nuo staigios, ūminės psoriazės, atrodo, negalėjo išgelbėti niekas. Tačiau man padėjo tai, ką aš kadaise pakrikštijau „Vilties kelione“, labiau gydančia ne kūną ar sielą, o tiesiog teikiančia slaptą viltį, kurią buvau pasilikusi tam paskutiniam atvejui. Prieš trejus metus man teko pasinaudoti subrandinta mintimi ir nusipirkti vilties bilietą į Izraelį.
Jau buvo praėję keturi mėnesiai nuo ligos pradžios, kai mane gydžiusi ir ne kartą mintyse keiksnota medikė pagaliau palaimino kelionę. Tik vėliau supratau, kodėl taip delsėme. Mat nurimusią viso kūno odą įmerkti į druskos tirpalą reikėjo drąsos, o ką būčiau dariusi ligos pradžioje net neįsivaizduoju. O kokios būtų buvusios pasėkmės? Garantuotai kelionė būtų nuėjusi šuniui ant uodegos. Ačiū, profesore.
Nebrangūs lėktuvo bilietai iki Tel Avivo nupirkti, beliko išsirinkti nakvynę. Jei Izraelyje buvote ir keliavote savarankiškai, tai žinote, kad kainos šioje šalyje – tikrai nemažos, o valgymas kavinėse ne visiems lietuviškų atlyginimų gavėjams įkandamas. Todėl iš karto rinkausi viešbutį su maitinimu, kaip galima arčiau Negyvosios jūros. Vietiniai draugai pasiūlė pasižvalgyti po Ein Bokeką, kurotą, kur be viešbučių ir kelių nutriušusių prekybos centrų nėra nieko: jūra, kalnai ir dykynė, su nudriskusiomis palmėmis, bekvapiais oleandrų krūmais ir rusiškai kalbančiomis kosmetikos pardavėjomis. Vasario mėnesį, kai žydai kurorte pasirodo tik per šabą, visas tas nedidelis miestelis labiau panašus į sanatoriją, kurios ramybę sudrumsčia maisto produktus vežiojantys sunkvežimiai ir Izraelio armijos naikintuvai, raižantys pirmyn ir atgal, mat visai netoli Egipto, Sirijos pasienis, o kitame krante vaiskią dieną matosi Jordanija. Jei pažiūrėtumėt į žemėlapį, suprastumėt, kad Izraelis iš visų pusių apsuptas ne itin jam draugiškų valstybių, tad kariniai orlaivių manevrai čia dažnas reiškinys, kaip ir jaunuoliai su ant peties nusvirusiais automatais, kitoje rankoje laikantys i-Phone ir vienkartinį kavos puodelį.
Ein Bokek’as mano galvoje konkuravo su Jordanija, bet saugumas ir susisiekimo komfortas nugalėjo nuotykių troškimą ir numanomai pigesnes nakvynes kaimyninėje šalyje išlaidas. Tad Izraelis, Ein Bokek’as ir pats pigiausias kurorto viešbutis – Leonardo Inn Hotel Dead Sea. Pigiausias čia toks sąlyginis dalykas, nes 6 paros dviems žmonėms su pusryčiais ir vakariene kainavo apie 900 JAV dolerių. Viešbutis ruošėsi renovacijai, todėl ir foje, ir mūsų kambarys buvo mažiausiai 10 kartų lopyti, perdažyti tuo unikaliu arabišku standartu – nekreipiant dėmesio į atspalvių skirtumus, plyšius ir taip toliau. Bet tai buvo pigiausias įmanomas variantas. Ir dabar, kai pavartau booking.com Leonardo yra pigiausias viešbutis prie Negyvosios jūros, beje, kiek suprantu, jau po renovacijos ir su tuo pačiu gražuoliu povu, kuris man kas rytą demosntruodavo ryškiąsias plunksnas. Vienišas povas ir žvirbliai – vienintelė gyva atgaiva akims.
Tel Avive nusileidome beveik naktį, pučiant neramiajam Chamsinui, džiovinančiam akis, gerklę ir viską sąžiningai nuklojančiam storu dulkių sluoksniu. Dažniausiai žiemos pabaigoje Sacharoje kylantis vėjas apsiautė visą Izraelį, tad kelionė iki Negyvosios jūros pakrantės buvo monotoniška, atrodė lyg per langą non stop rodytų lietuviško lapkričio dangų. Pilkame debesyje skendėjo Jeruzalės šventyklos, greitkelis ir visa, ko taip ir nepamatėme.
Ein Bokekas iš tiesų net ne kurortas, o kelių viešbučių, susispietusių tarp Negyvosios jūros ir ohros spalvos Negevo dykumos kalnų, kaimelis. Tiesa, yra šaligatviai, autobusų stotelės ir Petra Shopping Center, kur gali rasti vyno ir maisto, kosmetikos ir visokio kiniško šlamšto, bet tik ne žmonių. Apskritai, vietinių žmonių Ein Bokeke nerasite, čia kaip laive tik jūs ir aptarnaujantis personalas, tarp kurių didžioji dauguma rusiškai kalbantys draugai iš Sovietų Sąjungos ir vietiniai arabai.
Minimum dvi, o geriausia šešias savaites, pabūti žemiausiame pasaulio taške rekomenduoja medikai, bet manęs namuose laukė vaikai ir darbai, todėl šešios dienos vietoje šešių savaičių buvo tai, ką sau galėjau leisti morališkai ir finansiškai, o ir pasilikti dar savaitei, atvirai sakant, net nebūčiau norėjusi. Ein Bokekas puiki vieta išbandyti save totaline vienatve, nes jokių socialinių pagundų šiame Dionisijaus pamirštame kurorte nė su žiburiu nerasi. Dešimtą valandą vakaro gali girdėti tik cikadų čirpimą, o pasivaikščiojimas pajūriu anaiptol nėra toks romantiškas kaip esame įpratę, Negyvoji jūra tokia ir yra visa savo esme – negyva, tyli, bežadė.
Visada sakau, kad poilsinių ir pažintinių kelionių metu svarbiausia yra kuo anksčiau įstatyti save į teisingo ritmo bėgius, su tuo ritmu susitaikyti ir kaip įmanoma greičiau pajusti tai, dėl ko atvykote – poilsį, malonumą, nuotykius, pažintis ar naujus išgyvenimus. Šį kartą mano tikslas buvo kiek įmanoma ilgiau mirkti druskingame tirpale, saikingai pasilepinti ankstyva pavasario saule ir pritepus brangiausiais ir geriausiais vietinės kosmetikos kremais vieną rytą atsibudus suprasti, kad liga šį kartą atsitraukė. Remisija. Todėl ir ne tik todėl mano šešių dienų ritmas buvo apmaudžiai nuobodus: dieną, kai oro temperatūra vasario mėnesį pakyla iki 19-20 laipsnių Celsijaus, o Negyvosios jūros vandens temperatūra siekia 17 laipsnių prigludusi prie gulto ir sukandusi dantis imituoju saulės, purvo ir jūros malonumus, tuomet laukia pasivaikščiojimas, vienintele gatve, knyga ir pokaitis, o vakarop – Negyvosios jūros vandens baseinas ant jūros kranto esančiame Hod viešbutyje ir vakarienė. Beje, perkant nakvynę Leonardo Inn nenustebkite, baseino jis neturi, tačiau nemokamai gali naudotis už kelių minučių kelio esančio viešbučio šildomais vidaus baseinais. Iš pradžių ši žinia erzina, bet kai esi ten, absoliučiame laiko nežinojimo kur dėti kontekste, tokį nepatogumą imi vertinti tik teigiamai.
Apie maudynes
Jei oras dar nešiltas, persimaudyti šaltame Negyvosios jūros vandenyje pavojaus nėra, tačiau pašildytuose baseinuose rekomenduojama norma – 20 minučių. Rizikuoti mirkti ilgiau nuoširdžiai nepatariu. Po vandens procedūrų tikrai verta išbandyti kurią nors Izraelio gamybos kosmetiką, jų galybė, bet patarti nesiryžtu, visos firmos geros, o tinka kiekvienam individualiai. Man labai patiko net keli kremai skirti turintiems odos problemų, sergantiems psoriaze. Jie nuramina nuo druskų sudirgusią ir paraudusią odą, ją pamaitina.
Paskutiniame mano pasakojime apie Negyvosios jūros burtus – svarbiausioji dalis – druskų ir vietovės poveikis man ir kitiems, sergantiems psoriaze.
Bus tęsinys.
Agnė Bukartaitė