Sergantiems psoriaze būtina save tausoti, tik ne visada tai pavyksta

Kaip sakydavo mano mama, protas ne košė, neįdėsi. Su savo liga peržiemojau ramiai, sakyčiau net labai draugiškai. Viena dėmelė ant kelių, kelios ant alkūnių ir viskas. Beveik nesijaučiu serganti kokia nors odos liga. Beveik viskas nuostabu išskyrus galvoje tvinkčiojantį nerimą, pasikartos ar ne? O ką žmogus darai, norėdamas nuginti įkyrias mintis? Žinoma, imiesi priešingos taktikos, vietoje to, kad save saugotum nuo stresų, pervargimų ir kitų gyvenimo pulsavimų aš imuosi kuo daugiau darbų, kartu mažėja miego valandos, prastėja mityba, didėja įtampa, pašlyja nervai. Herpes virusas, bent jau man, yra tiksliausias pranašas, kad pasiekiau pavojingą ribą, kai jėgos senka ir turiu daryti pertrauką, bet ar sustabdysi įsibėgėjusį traukinį? Nebent pats po juo atsigultum. 

 

Vienas po kito kūną ma marginti raudoni taškiukai, taip vadinama lašinė psoriazė. Ir vėl vasarai, kai norisi nusimetsi visas ilgarankoves skrandas, trumpinti sijonus ir pamiršti apie vieną kitą per žiemą priaugtą kilogramą. Nuostabu – teks vėl ieškoti nukištų į stalčius vaistų, grįžti prie tinkamo rėžimo, bet kaip? Tai tas pats lyg iš kokio Proche Carrera persėstum į Opel Corsa, tik neįsižeiskite, geros visos mašinos, kurių nereikia stumti pačiam. Kol kas pakaks bent jau ilgesnio miego, laisvesnio bėgio darbuose ir gero oro. Ir dar, bet jau man padeda nusiraminti skaitalai apie kitų ligos sunkumus, apie psichologinius išgyvenimus ir tikras negandas, kurių aš, laimei, nesu patyrusi. Tarkime, kirpėjų nenorą kirpti, ar parduotuvėje duoti drabužių pasimatavimui. Paskaitykit, šaltinis: Psoriasis Vereniging Nederland.

Astrid, 57-erių metų moteris iš Olandijos: “Mažam vaikui sirgti sunkia odos liga labai nelengva. Jei sergi psoriaze, tai reiškia, kad klasėje niekas nenori su tavim sėdėti. Jei sergi psoriaze, niekas tavęs nekviečia į gimtadienį, ir niekas nenori ateiti į tavąjį. Jei sergi psoriaze, negali lankyti plaukimo treniruočių. Jei sergi psoriaze, negali lankyti sporto klubo ir taip toliau… Įsimylėjau mielą vaikiną. Jis žinojo apie psoriazę, nes ja sirgo jo visa šeima. Susituokę nusprendėme neturėti vaikų. Abu sergame sunkia psoriazės forma ir nenorime perduoti jos vaikams. Nenorėjome rizikuoti užkraudami vaikui tokį baisų gyvenimą. Šį sprendimą priimti buvo labai sunku. Jei neturi savo vaikų, į tavo namus vaikai niekada neužklysta. Neužeina draugai, neturi marčių ar žentų, jokių anūkų. Neturime svečių, per Kalėdinius pietus už stalo sėdamės dviese. Buvo labai sunku susirasti darbą. Niekas nenori sergančių psoriaze žmonių. Kita problema buvo būstas. Norėjome pirkti namą, tačiau dėl lėtinės ligos mums nedavė būsto paskolos. Dabar mokame labai didelį nuomos mokestį, dėl ko negalime sau leisti išvažiuoti atostogų ir t.t. Susiduriame ir su praktiniais sunkumais. Rimtų problemų kelia kiekvienas apsilankymas kirpykloje. Kirpėjai nemėgsta klientų su psoriaze. Kai einu pirkti rūbų, man neleidžia jų matuotis. Nuėjusi į matavimosi kabiną, nebegaliu grąžinti man netikusių drabužių. Turiu juos pirkti, net jei man netiko… Jei nesirgčiau psoriaze, mano gyvenimas greičiausiai būtų visiškai kitoks: galbūt gyventume gražiame name; galbūt turėtume vaikų ir anūkų; galbūt dirbčiau mano išsilavinimą atitinkantį darbą. Be psoriazės galėtume gyventi normalų gyvenimą.”

Skaitau ir galvoju, kad mano problemos palyginus yra tiesiog juokingos. Juo labiau, kad per tiek metų aš ėmiau geriau pažinti savo psoriazę ir kartais man visai neblogai pavyksta ją sutramdyti. Mano geriausias gydytojas yra ramybė, poilsis ir saulė. Todėl jau nuo vakar ėmiausi pusnuogė darbų terasoje, su vaikais prigulu pokaičio, pasitepu vaistais ir pažadu sau dar porą kartų nuvažiuoti išsimaudyti geoterminio vandens baseine. Druskomis ir mineralais prisotintas, tūkstančius metų žemės gelmėse gyvenęs vanduo man padeda panašiai kaip Negyvoji jūra. Taip aš jau keleri metai pagaunu ūmios psoriazės proveržį už uodegos ir tempiu žvėrį atgal į nebūtį. Ilsėkis ten ramybėje, brangute! 

Marija